po

2 pó- praef. I. daiktavardžių vediniai su juo žymi: 1. žodžio šaknimi nusakomo daikto apačioje esančią vietą: pódirvis, pógrindis, póodis, póžemis, póžievis. 2. žodžio šaknimi nusakyto daikto apačioje esantį ar ten skiriamą būti daiktą: pógalvis, póšaknis, póveržlė. 3. (dial.) prie žodžio šaknimi nusakytos vietos esančią vietą: póežerė Ktk, Klvr, póežis Rdm, Ktk, pókalnė Vlk. 4. smulkesnį sistematikos vienetą: póbūris, pógrupis, póklasis, pórūšis, póskyris, póšeimis. 5. po žodžio šaknimi nusakyto objekto einantį kitą objektą: pólinksnis, póžodis. 6. po žodžio šaknimi nusakyto laiko einantį laiką: pókaris, pópietė. ║ (dial.) kiek ankstesnį už žodžio šaknimi nusakytą laiką: pórytis, póvakaris. 7. asmenų, ppr. netikrų vaikų, vardus: pódukra, pósūnis, póvaikis. | (dial.) pobrolỹs, pójaunė, pójaunis, pómergė. 8. (dial.) protėvių vardus: póbabė Rt. II. įeina į daiktavardžių – veiksmažodinių abstraktų, veiksmo rezultatų pavadinimų ir kitų veiksmažodinės kilmės vedinių sudėtį: póelgis, pógulis, póilsis, pójūtis, pókalbis, pólaidis, pólėkis, pólinkis, pómėgis, póplūdis, pótraukis, pótroškis, pótvarkis, pótvynis, pódėlis, pósakis, pósėdis, pósėlis, póslinkis, pósūkis, pótyris, póveikis, póžiūris. | (dial.) póauglis Mrc. III. su būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais sudaro vedinius, rodančius ne visą pagrindiniu žodžiu reiškiamos ypatybės kiekį: póaiškis, pógeris, pógražis, pókarštis. | (dial.) póbrangus Gd, pódailus Dr, pósunkus Lp, pógeras Als, pójaunas Lz, pókalnuotas Lk, pókreivas Lp; pódidokas Pgg, pókarštokas Šts, pókietokas Lp, pókvailokas Lnkv, pómažokas Arm, pórūgštokas Lp; pódidokis Kln, Užv. ║ (dial.) rodo labai mažą ypatybės kiekį: pókietis Skp, póplatis Skp, pósaldis Vad, póžalis Ds. IV. (dial.) su daiktavardžiais sudaro okazionalinius būdvardinės reikšmės vedinius: póponis NdŽ, póvagis NdŽ. V. (dial.) su prieveiksmiais sudaro vedinius, rodančius ne visą pagrindiniu žodžiu reiškiamą kokybę ar kiekybę: póbėgium Vlk, póbūriais Skr, pótolie NdŽ.